About the ForumMembersNotice BoardEventsWorking papersLinksSearch
Lietuviðkai


List of papers
Working papers > List of papers
Le rituel chamanique de la Court de Justice



« go back

Comments:
fjmdzwyddqx, fjmdzwyddqx, 2012-10-24 04:45
veJaDG dyvqkiczlxvz
pukcigocxh, pukcigocxh, 2012-10-23 05:46
U809pJ , [url=http://uvsywthgzggr.com/]uvsywthgzggr[/url], [link=http://jedldtfkiyav.com/]jedldtfkiyav[/link], http://fsvphhajbvhf.com/
lhslejk, lhslejk, 2012-10-22 20:08
uQmk3C mbwkdamsyyyn
Suzanne, Suzanne, 2012-10-22 06:05
Bite, mokyk mus tikėjimo(pamokslas Panevėžio katedroje Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 150 m. jujjliebuie, 3-sis A ciklo gavėnios sekmadienis, 2011 03 27)Broliai ir Seserys,nežinau, kaip Jums, bet mane sukrėtė VieÅpaties Dievo maldavimas, giedant psalmę, jos priegiesmį: „IÅgirskite Åiandien, ką VieÅpats byloja: „Tegul jūsų Åirdys nebūna storžievėsâ€. Rodos, Dievas maldauja tikėjimui, gerumui neužkietinti Åirdies. O juk visa, kas Dievo Žodyje paraÅyta, mums pamokyti paraÅyta.Gi Jėzus Åiandien per nelaimingą moterį, jau pas 6-tąjį vyrą vis nesėkmingai ieÅkančią meilės, mus moko tikėjimo, moko tikro gyvenimo supratimo, moko ir meilės.Mes gi, Brangieji, Åiandien pasimokyti tikėjimo privalome iÅ Didžiosios AukÅtaitės Gabrielės Pektkevičaitės-Bitės, taip pasižymėjusios aukos ir meilės darbais, taip nuostabiai Åvietusios meile, kad iki Åiol negali visa Lietuva to pamirÅti.Taip, aÅ pasakysiu ne tiek ją reikia pagerbti, kiek reikia iÅ jos pasimokyti! Todėl Panevėžio vyskupijos bažnyčių motinoje-katedroje susirinkome iÅ jos mokytis tikėjimo. Taip, taip, aÅ pabrėžiu: būtent visų pirma mums reikia mokytis iÅ Gabrielės Bitės tikėjimo. Jos gi žodžiai: „Tikiu į visagalį, mūsų protu neaprėpiamą Dievą. Nežinau kilnesnio mokslo kaip tą, kurį Kristus skelbė†(tai ji 1936. IX. 29 raÅė kunigui StaÅevičiui ir tai cituoja vyskupas K. Paltarokas savo atsiminimuose).Gal tai tik žodžiai? Ne, ne, Brangieji, – plačiai matomi visų pirma jos tikėjimo darbai. Juk apaÅtalas Jokūbas sako: „Tikėjimas be darbų negyvas†(Jok 2,26).Gabrielė tiesiog darbais įrodo, paliudija savo tikėjimą. Visada 3-4-5 globotinius ji iÅlaikė. IÅvykdama mokytojauti į Panevėžį, ji raÅo: „Pasiėmiau visus 4 globojamus naÅlaičius ir dar penktą, nepaprastai galvotą vaikiną, savo mokinį Bernardą Bučąâ€. Vienas ryÅkiausių jos darbų – paramos „Žiburėlio†įkūrimas dar 1893-4 m. „Žiburėlis†materialiai rėmė mokslus einantį, nepasiturintį jaunimą. Prisimena raÅytojas Jonas Šukys: „Buvome labai neturtingi ir labai norėjome mokytisâ€. Paliudija ir Mykolas Karka: „Petkevičaitės altruizmas buvo begalinis. Vienam parūpino, kad akis būtų įdėta. Kitą rūbais aprūpindavo, trečius maitino, ketvirtajam mokėjo už mokslą, penktajam – už gydymąâ€. Remdama, Åelpdama kitus pati G. Petkevičiatė-Bitė vos sudurdavo galą su galu, nors ir 31 pamoką turėjo ir sąsiuvinių taisė aibes. Ne kartą teko jai ir globotiniams badauti, lopyti ir adyti rūbus, skolintis pinigų Vien sau gyventi ji negalėjo, paprasčiausiai negalėjo! Apie tai ji atvirai raÅo: „Mane traukte traukė toks uždavinys, kad visi būtume vien broliai ir seserys. Ypač buvo keliami, gerbiami ir pildomi mūsų tarpe Åie Kristaus žodžiai: „Ką padarysi savo vargingiausiam broliui, tą ir man padarysiâ€.Ne veltui raÅytoja Nijolė Kliukaitė ant romano virÅelio apie „Bitę†užraÅė jos žodžius nuo nuotraukos: „Mylėkite viens kitą kaip broliai; kiekviename žmoguje ieÅkokite žmogausâ€.Oi, Bitele geroji, Bitele darbÅčioji, daug turime mokytis iÅ tavęs meilės kiekvienam žmogui, pasiaukojimo Tėvynei. Juk ir Vaižgantas kaip linkėjimą mums visiems pasakė: „O kad mes taip suprastume pareigas visuomenei, kaip jas suprato Gabrielia Petkevičaitėâ€.Kai Åiandien taip daug kalbama apie Bitės atminimo įamžinimą, kai rengiamos visokios parodos, atminimo dienos, pagalvoji: koks gi būtų tiksliausias jos idealų įvykdymas, koks gi būtų gražiausias jos atminimas? Tai būtų jos vardo stipendijų įsteigimas neturtingiems, vargstantiems studentams. Man rodos, kad ji net kape negali gulėti ramiai ir džiaugtis VieÅpaties prieglobstyje, kai jauni gabūs žmonės, užuot studijavę, svetur Åiltadaržiuose mėÅlą krato. Juk Åitaip tiesiog žūsta tauta. Ji matė tai, ji dėl to labai pergyveno.Tik įsiklausykime į jos žodžius: „Būtumėm juk seniai žuvusi tauta, jei nebūtumėm savo tarpe turėję kilnių žmonių, kurie silpnesniais broliais rūpinosi ir kėlė juos. Juk tik vieni kitus Åelpdami gyvos dvasios iÅlikomeâ€.Norisi jos mintimis kreiptis į kiekvieną lietuvį, į kiekvieną turtuolį, į kiekvieną iÅsilavinusį: „Žinau, juo tu aukÅtesnį dvasios plėtojimosi laipsnį pasieksi, juo labiau turėsi suprasti, jog savo žiniomis, savo prityrimu turi tarnauti liaudžiai. Jei iÅ tavo kilnumo liaudžiai nebus naudos, tai vadinamasis tavo „mokslas†yra vien nereikalinga sunkenybė arba brangiais pinigais apmokėta tuÅtybėâ€.Ji tikėjo, kad į jos rūpestį atsilieps ne vienas, atsilieps daugelis. Tą Gabrielės tikėjimą nuostabiai jautriai iÅsakė Salomėja Nėris: „Tu tikėjai savo tautos atgimimu ir iÅsivadavimu, kada juo nieks aplinkui netikėjo.Todėl Åiandien tavo vardą su pagarba taria kiekvieno lietuvio lūpos.Nenuilstamoji Darbininke! Jautrioji Menininke! Būk mums garbingas, Åviesus pavyzdys, kad bent iÅ tolo taptume į tave panaÅūsâ€.Pritariu poetei Salomėjai, visa Åirdimi pritariu ir tai didžiajai mąstytojai Viktorijai Daujotytei: „Pagal įsipareigojimus žmonėms, tautai, valstybei ją galima lyginti tik su Vaižgantu Ir pagal darbÅtumą Bitė stovi greta Valančiaus, Kudirkos, Petro VileiÅio, Vaižganto, Krupavičiausâ€.Visi lietuviai pripažino jos auką, jos didybę: 2 kartus ji renkama į Seimą. Kai jai teko atidaryti Steigiamąjį Lietuvos Respublikos Seimą, ji pareiÅkia: „Didelė garbė atidaryti Steigiamąjį Seimą – tiesiog stebuklasâ€. Tai pirmas toks atsitikimas parlamentų istorijoje visame pasaulyje.Dieve mano, ji atsistoja prieÅ Seimą, kaip garbingiausia Lietuvos moteris, kaip tikra Tautos Motina. Taip, su giliu įsitikinimu sakau, kaip tikra Tautos Motina, nes ji taip lenkėsi prie kiekvieno silpnesnio, taip rūpinosi kiekvienu suvargusiu, lyg pati būtų visų Motina. Tai jos dosnumo dėka, jos Åirdingu rūpesčiu Lietuva turėjo įžymius skulptorius Juozą Zikarą, Bernardą Bučą, ir Petrą RimÅą, ir Ka-zimierą Ulianskį, ir kalbininką Kazimierą Būgą, ir raÅytoją Joną Biliūną Ne, neįmanoma iÅvardinti visų, jos dėka tapusių Lietuvos Åvyturiais! Ar ne jos auka užsidegė ir kunigas Alfonsas Lipniūnas, jos mokinys? Žiūrėkit, tik pažiūrėkit, kaip panaÅus į ją, kai net mirdamas dalinosi paskutiniu duonos kąsniu su mirÅtančiais broliais! Gal net jos aukos paskatintas jis tapo kankiniu už Tautą, Dievo Tarnu?IÅ kur tavyje tai, didžioji Panevėžiete, aukÅtaičių žemės Gėle?Juk Tu, taip tvirtai ir tiesiai ne tik žodžiais, bet ypač darbais paliudijusi tikėjimą, drąsiai iÅtartum ir Åios dienos Åventojo apaÅtalo Pauliaus žodžius „Tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės†(Rom 5,2).Ir mes, didžioji Bite, didžiuojamės Tavo darbais, Tavo tikėjimu, Tavimi didžiuojamės, Tau lenkiamės. Ir susirinkome Åiandien dėkoti už Tave Dievui ir praÅyti Dievą, kad Tavo didybė būtų Lietuvoje ir Åiandien gyva, kad Tu iÅmelstum VieÅpatį Dievą Lietuvai tokios didžios aukos žmonių. Jų Lietuvai dabar labai reikia, be galo reikia.O baigti noriu poeto Petro Palilionio žodžiais:Žmonės, pagarbinkim moterį – didžią Åviesuolę,vieniÅą gimusią, dar vieniÅesnę numirusią,nuolat vaitojusią, bet prieÅ gyvybių Davėjąniekad, o niekad piktuoju žodingos burnos nepravėrusią.Žmonės, pagarbinkim moterį – didžią darbÅtuolę,su „Varpo†dūžiais laisvei ir kovai pakirdusią,prie žodžio lopÅio žemę kiaurai praklūpėjusią,pačią sukrypusią, jį lig tiesos iÅauginusią.Ko tik netrūko jai – motinos, meilės, sveikatos,kito užuojautos: nusiskraidei kaip bitelė AÅaras rijo, bet ėjo iÅkėlusi galvą:moterų moteris, sielos, ne luomo bajorė Žmonės, pagarbinkim moterį – didžią teisuolę,protą, jaunystę, gyvenimo savo pilnatvęligi grūdelio kely sutiktiems iÅdalijusią,žemės saujelę sau ant Åirdies pasilikusią.Ir pagerbkime ją ne tik Åiandien, gerbkime ją nuolat, darydami tokius darbus, kaip ir ji. Būtent gerumo darbus.O dabar iÅpažinkime tikėjimą, kurį Gabrielė Bitė iÅpažino gerumo darbais.O MiÅių pabaigoje pridėjau:Dar kartą primenu, kad geriausiai ją pagerbsime, remdami mokslo siekiantį neturtingą jaunimą, steigdami jos vardo stipendijas. Tai įmanoma. Mes Vyskupijoje esame įsteigę Ateitininkų rėmimo fondą ir kasmet iÅmokame apie 30 tūkstančių litų paramos, stipendijų. PraÅau mielus tikinčiuosius, jei žinote dėl neturto negalinčius mokytis jaunus žmones, praneÅkite man. Bandysiu suieÅkoti paramos stipendijas.

1-20
 
Leave your comment:
Name: E-mail:
Enter antispam text you see on the left:


© socforumas.lt, 2003. E-mail: info@socforumas.lt